Čiuožimo Pulso rubrika “Čiuožėjai kalba”
Pristatome naują rubriką „Čiuožėjai kalba“, inicijuotą Čiuožimo Pulso klubo.
Tai rubrika, kurioje dalinsimės tikromis mūsų bendruomenės narių istorijomis – apie pirmuosius žingsnius ant ledo, baimes, džiaugsmus, pergales ir atradimus. Norime, kad kiekvienas, skaitantis šiuos pasakojimus, atrastų juose dalelę savęs ir galbūt išdrįstų žengti ant ledo pirmą kartą arba su dar didesne motyvacija toliau tęstų savo dailiojo čiuožimo kelionę. ❄️⛸️
Evelinos istorija
„Dailusis čiuožimas visada atrodė kaip pasaka.“
Dar vaikystėje Evelina pirmą kartą pamatė čiuožėjus per televizorių. Švytintys kostiumai, muzika ir grakštūs judesiai ant ledo priminė stebuklą, kurį norisi paliesti. „Man buvo 10 metų, kai išdrįsau pati atsistoti ant ledo. Buvo baisu, įdomu ir smagu vienu metu“, – prisimena ji.
Nors pradžia buvo sėkminga – išmoko slysti į priekį ir atgal, atlikti pasisukimus ant vienos kojos – netikėta trauma sustabdė čiuožimo kelionę. Po patirtos traumos teko daryti pertrauką, o po jos, deja, pačiūžos mažajai Evelinai tapo per mažos. Tėvai naujų negalėjo nupirkti. Atrodė, kad čiuožimas liko tik svajonė.
Tačiau svajonės niekur nedingsta. Evelina grįžo ant ledo po… 21 metų. Jau būdama dirbanti mama ji ieškojo sporto, kuris būtų gražus, lavinantis kūną ir suteikiantis iššūkių. „Norėjau dailiojo čiuožimo, bet atrodė, kad suaugusiems šis sportas – nepasiekiamas. Klubai priima tik vaikus.“
Viskas pasikeitė, kai Instagram’e pasirodė „Čiuožimo pulso“ įrašas apie bandomąją pamoką. Evelina nedvejodama užsirašė. „Tai buvo pirmoji tokia sąmoninga patirtis – jaučiau laimę, jaudulį, džiaugsmą. Žinojau: aš čia ilgam“, teigia Evelina.
Išbandymai ir augimas
Ar buvo noras mesti? „Ne, bet ašarų buvo,“ – atvirauja Evelina. Būta dienų, kai elementai vis nesisekė, o pasitikėjimas savimi slydo iš rankų. „Tačiau trenerė – su savo patirtimi, palaikančiais žodžiais ir tikėjimu mane tarsi ištraukė į paviršių. Tada supranti, kad net duobės yra augimo dalis“, teigia Evelina.
Čiuožimas Evelinai pakeitė kasdienybę. Jis tapo ne tik sportu, bet ir gyvenimo filosofija: “step by step”, po truputį, bet daryti. „Kiekvienas naujas pratimas yra baimė. Bet įveiki ją gali tik bandydamas. Tai išmokė drąsos, kantrybės, o gyvenime pradėjau taikyti tas pačias taisykles.“
Ir dar – netikėti pliusai. „Nebepykina automobilyje, sustiprėjo imunitetas – nuo tada, kai pradėjau čiuožti, nebeturėjau peršalimo,“ – juokiasi ji.
Bendruomenės galia
„Mano treneriai, komanda, bendraminčiai – tai prasmė,“ – sako Evelina. Ant ledo sukurta saugi aplinka, kurioje nebaisu suklysti. Kiekviena mažytė pergalė švenčiama garsiai, o baimės ir nepasitikėjimo jausmas, būdingas naujokams, dingsta.
Smagiausi momentai ant ledo? „Kai su savo ledo grupiokėmis leidžiame sau pakvailioti, pasifilmuoti, pasijuokti. O jautriausias momentas – kai ant ledo sutikau pažįstamą, kuri pasakė, kad aš ją įkvėpiau pradėti. Ji vis manė, kad jau per vėlu, bet išdrįso – ir tai tapo vienu iš geriausių jos sprendimų.“
Didžiausios pergalės
Evelina labiausiai didžiuojasi dviem dalykais: kad pradėjo, ir kad išdrįso dalyvauti varžybose. „Tai patirtis, kuri augina ne tik kaip sportininkę, bet ir kaip žmogų.“
O ką ji pasakytų tam, kuris vis dar svarsto? „Kol bijai – švaistai laiką. Per tą laiką jau būtum išmokęs trejetus ar jaunio šuolį (pastaba – tai dailiojo čiuožimo elementai). Gyvenimas toks trumpas, kad nėra ko laukti nei pirmadienio, nei naujųjų metų. Tiesiog pradėk – ir po kiekvienos treniruotės didžiuosiesi savimi.“
Evelinai dailusis čiuožimas trimis žodžiais yra:
Drąsa. Kantrybė. Švytėjimas.
👉 Evelinos istorija – tai priminimas, kad niekada nėra per vėlu. Nesvarbu, kiek tau metų, kokia tavo patirtis ar baimės – ledas visada laukia. Ir kas žino, gal perskaitęs šias eilutes užsiriši pačiūžas pirmą kartą?
