Čiuožimo Pulso rubrika “Čiuožėjai kalba”
Renatos istorija
Kai svajonė užtrunka – bet vis tiek išsipildo
Renata sako, kad dailiuoju čiuožimu susižavėjo dar vaikystėje. Per televizorių stebėjo čiuožėjas – blizgantys kostiumai, muzika, sklandūs judesiai ant ledo. „Atrodė kaip iš pasakos,“ – prisimena ji. „Norėjau ten būti. Norėjau čiuožti taip, kaip jos – lengvai, grakščiai, su šypsena.“
Tačiau jos mieste tuo metu nebuvo nei čiuožyklos, nei būrelių. Jaunystėje atsirado kitų prioritetų – mokslai, darbas, šeima. „Finansai neleido, o vėliau viskas sukosi apie vaikus – jų būrelius, pomėgius, keliones. Mano pačios svajonė tyliai pasitraukė į foną.“
Praėjo daug metų. Dukroms paaugus, Renata vėl žengė ant ledo – šįkart tiesiog pramogai. „Pačiūožinėjome su šeima, bet sukti ratus pirmyn ir atgal pasirodė nuobodu,“ – juokiasi ji. – „Tada pagalvojau: o gal pagaliau pabandyti tą tikrą dailųjį čiuožimą, apie kurį svajojau visą gyvenimą?“
Ji susirado trenerę. Buvo 43-eji. „Pirmą dieną ant ledo jaučiausi keistai – lyg sapne. Ir nors viską dariau atsargiai, kūnas prisiminė. Vaikystėje juk vis tiek būdavo žiemos vakarų, kai čiuoždavom kieme. Tad ant ledo jaučiausi kaip namie.“
Kai kūnas dirba, o galva ilsisi
Renata sako, kad čiuožimas jai tapo tarsi meditacija judesyje. „Tuo metu, kai esi ant ledo, galvoje nelieka vietos mintims apie darbą, rūpesčius ar sąskaitas. Tik klausai trenerės balso, jauti ledą, kvėpavimą, savo kūną. Vienas žingsnis, antras, posūkis, slydimas… Ir galva išsivalo. Tai – mano poilsis.“
Žinoma, ne viskas buvo lengva. „Kartais norėjosi verkti iš nusivylimo – kai elementas vis nesigauna, kai atrodo, kad viskas juda per lėtai. Bet mesti minties niekada neturėjau. Žinojau, kad jei nepaleisiu, viskas ateis. Mažais žingsniais, bet ateis.“
Treneriai, komanda ir augimas
Renata sako, kad viena iš priežasčių, kodėl ji liko čiuožime, – žmonės. „Trenerė į mane žiūri ne kaip į suaugusią, kuriai “jau per vėlu”, o kaip į žmogų, kuris gali. Ji mato potencialą, tiki manimi, net kai aš pati abejoju.“
O bendraminčiai ant ledo tapo tikra atrama: „Čia niekas nesijuokia, kai nepavyksta. Visi palaiko. Mes išmokome džiaugtis vieni kitų mažomis pergalėmis. Tai tikra komanda, ne tik treniruotės.“
Išdrįsti – ir išaugti
Didžiausia Renatos pergalė – jos pirmoji dailiojo čiuožimo programa. „Kai trenerė pasiūlė ją statyti, išsigandau. Galvojau: “Aš? Programa? Gal dar anksti…” Bet kažkur viduje buvo balsas – pabandyk. Ir pabandžiau.“
Ji dirbo visą sezoną – po truputį, kantriai, su klaidomis ir atradimais. O kai atėjo metas pasirodyti – tai buvo pasaulio mėgėjų suaugusiųjų čiuožimo čempionatas. „Prieš pasirodymą drebančios rankos, širdis daužosi, bet kai pasigirsta muzika – viskas susilieja į vieną akimirką. Tada pajauti, kad viskas buvo verta.“
Po čempionato Renata suprato – ji įveikė ne tik ledą, bet ir savo abejones. „Pračiūožiau taip, kad patikau pati sau. Ir tai buvo didžiausia dovana.“
Ką norėtų pasakyti kitiems?
„Jei kažko nori – neieškok priežasčių, kodėl negali. Ieškok būdų, kaip vis dėlto gali,“ – sako Renata. – „O jei bijai susižeisti – užsidėk visas įmanomas apsaugas ir vis tiek eik. Nes ledas atlygina tiems, kurie išdrįsta.“
Renatai dailusis čiuožimas – tai: drąsa, kantrybė, ramybė.
