Kodėl net stipriausi sportininkai kartais klysta
Po didžiųjų čiuožimo varžybų – ypač olimpinių startų – dažnai pasigirsta tas pats klausimas: kaip gali suklysti sportininkai, kurie treniruotėse atrodo beveik neklystantys? Kodėl programos, kurios treniruotėse atliekamos stabiliai ir užtikrintai, varžybose kartais staiga subyra?
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti netikėta, tačiau sporto psichologijoje tai yra gerai žinomas reiškinys. Varžybos yra aplinka, kurioje vienu metu veikia keli labai stiprūs faktoriai: spaudimas, lūkesčiai, adrenalinas ir ribotas laikas atlikti programą.
Tokiose situacijose dažnai kalbama apie vadinamąjį veiklos spaudimą (angl. performance pressure) – momentą, kai sportininko rezultatas tampa itin matomas, vertinamas ir turintis realias pasekmes. Net ir labai aukšto meistriškumo sportininkams tokiomis sąlygomis gali pasireikšti momentinis veiklos kokybės sumažėjimas. Šis reiškinys nėra susijęs su talento trūkumu ar prastu pasirengimu. Priešingai – dažniausiai tai nutinka būtent aukščiausio lygio sportininkams, kurių pasirodymai yra itin svarbūs ir stebimi viso pasaulio.
Varžybose taip pat suaktyvėja organizmo reakcija į stresą. Padidėja adrenalino ir kortizolio lygis, keičiasi kvėpavimo ritmas, gali padidėti raumenų įtampa. Kai sužadinimo lygis tampa per aukštas, net labai automatizuoti judesiai gali tapti mažiau stabilūs.
Taip pat įdomu, kad vieni sportininkai spaudimo sąlygomis geba mobilizuoti visus resursus ir pasiekti geriausią rezultatą, o kiti susiduria su didesniais svyravimais. Tokius skirtumus galėjome matyti ir neseniai vykusioje Olimpiadoje.
Pavyzdžiui, Ilia Malinin jau ne vienerius metus laikomas vienu stabiliausių techninių čiuožėjų pasaulyje. Jis yra laimėjęs kelis pasaulio čempionatus, Grand Prix etapus, yra daugkartinis Jungtinių Amerikos Valstijų čempionas, nuolat demonstruoja sudėtingiausius šuolius ir treniruotėse dažnai atrodo beveik neklystantis. Būtent todėl prieš didžiuosius startus daugelis specialistų ir sirgalių jį matė kaip vieną pagrindinių favoritų.
Tačiau tokia situacija sukuria ir itin aukštą išorinį lūkesčių lygį. Kai sportininkas pradeda pernelyg sąmoningai kontroliuoti judesius, kurie įprastai atliekami automatiškai, gali atsirasti vadinamasis „užstrigimo spaudime“ efektas (angl. choking under pressure). Tokiu atveju net labai gerai automatizuoti techniniai elementai tampa mažiau stabilūs.
Tuo tarpu Alysa Liu situacija buvo visiškai kitokia. Po pertraukos nuo čiuožimo ji sugrįžo be aiškaus rezultato spaudimo ir dažnai pati pabrėžė, kad svarbiausias jos tikslas – mėgautis procesu ir pačiu čiuožimu. Tokioje būsenoje dėmesys nukreiptas ne į rezultatą ar vertinimą, o į patį veiksmą. Tai siejama su vadinamąja vidine motyvacija (angl. intrinsic motivation) ir srauto būsena (angl. flow state), kai sportininkas gali veikti natūraliau, patiria mažiau įtampos ir dažnai demonstruoja stabilesnį pasirodymą.
Tai nereiškia, kad vienas sportininkas yra „stipresnis“, o kitas – „silpnesnis“. Dažniausiai tai tiesiog skirtingos psichologinės būsenos skirtinguose karjeros etapuose. Todėl aukščiausio lygio sporte net ir labai stabilūs atletai kartais patiria netikėtų klaidų, o geriausi rezultatai dažnai pasiekiami tuomet, kai sportininkas leidžia sau mažiau galvoti apie rezultatą ir daugiau pasitikėti jau ištreniruotu judesių automatizmu.
Nors tokie pavyzdžiai dažniausiai aptariami kalbant apie elitinį sportą, tie patys principai veikia ir gerokai žemesniuose lygiuose – net suaugusiųjų mėgėjų čiuožime. Mėgėjų varžybose čiuožėjai gali patirti labai panašias būsenas: padidėjusį jaudulį, norą pasirodyti kuo geriau, kartais – ir netikėtas klaidas elementuose, kurie treniruotėse pavyksta stabiliai.
Kaip treniruotėse formuojamas varžybinis stabilumas
Vien tik elementų kartojimas treniruočių metu dar nereiškia, kad sportininkas bus pasiruošęs juos stabiliai atlikti tada, kai atsiranda varžybinis spaudimas. Aukštas meistriškumas formuojasi per vadinamąją sąmoningą praktiką (angl. deliberate practice), kai treniruotės yra struktūruotos, kryptingos ir orientuotos į konkrečių įgūdžių tobulinimą. Tokios treniruotės apima ne tik technikos lavinimą, bet ir situacijas, kurios padeda sportininkui palaipsniui prisitaikyti prie varžybų sąlygų.
Būtent todėl progresą dažniausiai lemia keli gana paprasti, bet labai svarbūs faktoriai:
• nuoseklus treniruočių lankymas
• pakankamas treniruočių kiekis per savaitę
• kantrybė mokantis naujų elementų
• gebėjimas priimti klaidas kaip natūralią mokymosi proceso dalį
• treniruotėse patiriamos situacijos, kurios bent iš dalies primena varžybas (programos atlikimas be sustojimų, elementų atlikimas esant nuovargiui ar jauduliui, treniruotės su žiūrovais, imitacinės varžybos)
Šie veiksniai svarbūs ne tik techniniam progresui. Jie taip pat prisideda prie judesių automatizavimo – proceso, kurio metu sudėtingi motoriniai veiksmai tampa vis mažiau priklausomi nuo sąmoningos kontrolės. Kuo labiau automatizuotas judesys, tuo didesnė tikimybė, kad sportininkas sugebės jį stabiliai atlikti net ir esant padidėjusiam emociniam ar fiziniam krūviui.
Ne mažiau svarbus ir treniruočių kontekstas. Kai sportininkai treniruotėse susiduria su situacijomis, kurios bent iš dalies primena varžybas, jie palaipsniui mokosi reguliuoti savo emocinę būseną, išlaikyti koncentraciją ir atlikti elementus net tada, kai atsiranda papildomas spaudimas. Tokios treniruočių formos padeda sumažinti skirtumą tarp treniruočių ir varžybų aplinkos.
Ilgainiui būtent toks treniruočių procesas prisideda prie stabilesnio pasirodymo varžybose. Kai techniniai įgūdžiai yra pakankamai įtvirtinti, o sportininkas yra pratęs prie įvairių treniruočių situacijų, net ir varžybinė įtampa tampa mažiau trikdanti, o judesių atlikimas išlieka nuoseklesnis.
Kaip reaguoti į nesėkmingą startą
Tačiau net ir gerai pasiruošus kartais nutinka taip, kad startas nepasiseka taip, kaip buvo tikėtasi. Tuomet kyla natūralus klausimas – kaip į tokias situacijas reaguoti? Psichologai pabrėžia, kad svarbu vengti pernelyg apibendrinto savo gebėjimų vertinimo remiantis vienu startu. Sporto rezultatai natūraliai pasižymi tam tikra rezultatų variacija, todėl vienos varžybos retai tiksliai atspindi visą sportininko techninį ar psichologinį pasirengimą.
Daug naudingesnis požiūris – analitinis starto įvertinimas. Po varžybų dažniausiai siekiama suprasti, kokie veiksniai galėjo turėti įtakos rezultatui: ar klaida buvo techninė, ar ją galėjo lemti padidėjęs jaudulys, programos tempas, koncentracijos svyravimai ar kiti situaciniai faktoriai. Tokia analizė leidžia klaidas vertinti ne kaip nesėkmę, o kaip informaciją apie tai, kuriose vietose galima toliau tobulinti pasirengimą.
Ne mažiau svarbus ir emocinės reakcijos reguliavimas po starto. Sportininkai turėtų skirti dėmesio gebėjimui po varžybų palaipsniui atstatyti emocinę pusiausvyrą ir grįžti prie treniruočių proceso. Per didelis susitelkimas į vieną rezultatą dažnai trukdo objektyviai įvertinti situaciją ir gali didinti įtampą kituose startuose. Dėl šios priežasties tiek elitiniame sporte, tiek suaugusiųjų mėgėjų varžybose svarbus tampa gebėjimas į startus žiūrėti platesniame kontekste. Kiekvienos varžybos yra tik vienas momentas ilgesniame pasirengimo procese, o sportinis stabilumas dažniausiai formuojasi per daugelį startų ir ilgalaikį treniruočių procesą.
